Negotiorum Gestio: the Element of Emergency in the Doctrine of Informed Consent

• Published in: Teisė (Vilniaus universitato leidykla) Vol. 131; pp. 126 - 141
• Main Authors: Lytvynenko, Anatoliy A., Machovenko, Jevgenij, Jurkeviča, Tatjana I.
• Format: Journal Article
• Language: English
• Published: 29.08.2024
• ISSN: 1392-1274; 2424-6050
• DOI: 10.15388/Teise.2024.131.9

The rule of an obligatory consent of a patient for a medical procedure has its exceptions, one of the most cited of which is a condition of emergency, under which the physician is not under the obligation to seek for the patient’s consent, but to provide the treatment, which is strictly necessary upon the physician’s best judgment, and will not be liable for an unconsented medical procedure in such case. In many legal cases on the issues regarding consent to medical procedures, the courts expressed the view that consent to medical treatment is a prerequisite to its legitimacy, unless an emergency occurs and hence it would be impossible to obtain the patient’s consent. In some early 20th century cases, the emergency exception was also invoked when patients were unconscious under anesthesia, and the physicians found a serious health impairment during the operation, which differed from the purpose of the previously agreed operation. In this article, the authors have analyzed the exception of emergency within the Roman law concept negotiorum gestio, focusing on the details of the legal cases, in which an emergency was invoked, being either alleged, or proved. The authors have also examined the historical legal foundations of the right of physicians to carry out medical treatment (which in some cases includes surgeries), and found that the legal doctrine has no uniform answer to this question, whereas various legal doctrines, including customary law, were historically used to describe these legal foundations. Privalomo paciento sutikimo atlikti medicininę procedūrą taisyklė turi išimčių, viena iš dažniausiai cituojamų išimčių yra nepaprastoji situacija, kuriai esant gydytojas privalo ne prašyti paciento sutikimo, o atlikti gydymą, kuris yra griežtai būtinas gydytojo sprendimu, ir tokiu atveju jis nebus atsakingas už medicininės procedūros atlikimą be paciento sutikimo. Daugelyje teisinių bylų dėl sutikimo atlikti medicinines procedūras teismai išreiškė nuomonę, kad sutikimas gydytis yra būtina jo teisėtumo sąlyga, nebent įvyktų kritinė situacija ir dėl to būtų neįmanoma gauti paciento sutikimo. Kai kuriais XX amžiaus pradžios atvejais skubios būtinosios pagalbos išimtis buvo taikoma ir tada, kai pacientai buvo be sąmonės anestezijos metu, o gydytojai operacijos metu nustatė sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris skyrėsi nuo anksčiau sutartos operacijos tikslo. Šiame straipsnyje autoriai išanalizavo skubios būtinosios pagalbos išimtį pagal romėnų teisės sąvoką negotiorum gestio, daugiausia dėmesio skirdami teisinių bylų, kuriose buvo įtariama arba įrodyta nepaprastoji situacija, detalėms. Autoriai taip pat išnagrinėjo gydytojų teisės gydyti (įskaitant ir chirurgines operacijas) istoriškai susiklosčiusius teisinius pagrindus ir nustatė, kad nei teisės doktrina, nei paprotinė teisė neturi vienodos pozicijos šiuo klausimu.